Tirštam rūke, nakties lopšyje
Paklydęs šešėlis mėnulio šviesoje
Jis nieko nemato, neturi namų
N uo tiesos jis apako, nuo triukšmo garsų
Jos gražus kūnas ir siela
Ji nemiega nei naktį, nei dieną
Ištarti jos žodžiai šiaip kažkam
Įstrigs tyloje gan ilgam
Nuo begalybės kaukių ir bereikšmių veidų
Pasislėpusi tu kaip gėlė tarp žolių
Tave guodžia dangus, tau patinka lietus
Tavo sieloj dievas, o kūne žmogus
Taip dabar mes, abu mes tikime vienas kitu
Ir tik kitame laike, kur amžina diena
Aš sutiksiu vėl tave, tokią kaip ir čia
Nuo begalybės kaukių ir bereikšmių veidų
Pasislėpusi tu kaip gėlė tarp žolių
Tave guodžia dangus, tau patinka lietus
Tavo sieloj dievas, o kūne žmogus